Cidonijų sūris (Membrillo)

PRIEŠISTORĖ

Pirmą kartą paragavau cidonijų (liaudyje turbūt dažniau aivomis vadinamų) Rygoje prieš 5 metus, draugams rusams prekybos centre užrodžius "tikruosius svarainius" (prieš tai lengva forma mus lietuvius per dantį pratraukę, kad mes kažkokius neūžaugas vartojame). Nėra ką ir sakyti - susižavėjimo nepaliko, nes cidonijų, kaip ir svarainių, niekas kaip kokių obuolių neima žalių ir nevalgo... Kvepia labai skaniai, bet valgant sutraukia gomurį, nors nepasakyčiau, kad labai rūgštu. Žodžiu, dėl mano žinių trūkumo ir nesusiprotėjimo paskaitinėti internete cidonijos anuomet kelio į mano širdį nesurado. Iki šiemet. Miela bendradarbė Dalia (ačiū jai) parūpino nemenką maišiuką šio gėrio. Kaip tik prieš porą dienų knygoje "Sezoninė virtuvė" skaičiau prie svarainių sūrio recepto, kad Ispanijoje panašus desertas gaminamas iš cidonijų (angl. quince) ir vadinamas membrillo. Tai bent jau vieną dalyką žinojau, ką iš šito nedažnai gaunamo dalyko pasigaminsiu.

Kaip delfi.lt rašo, cidonijos natūraliai auga Persijos šiaurinėje dalyje, Kaspijos jūros pakrantėse, Šiaurės Graikijoje, Kipre, Kaukaze, Kryme. Auginamos ir Ukrainoje, Moldovoje, Turkmėnijoje. Lietuvoje, pasirodo, irgi nemažai kas augina, bet turbūt dėl kažkada buvusios mados, o dabar jau nebežino, ką su cidonijom veikti. O vaisiai gerai laikosi iki pat pavasario, tai jei kas turit ir nebežinot, kur kišti - mielai priglausiu, nes jau ir pyragą kepiau, ir dar noriu, nes siaubingai skanus gavosi. Sirupiuką irgi galima pasidaryti taip pat, kaip iš svarainių (ir apskritai su cidonijom galima elgtis kaip su svarainiais), ir sako, kad jose vitamino C yra 10 kartų daugiau nei obuolių ir kriaušių sultyse.

RECEPTAS

• cidonijos,
• cukrus (tiek, kiek gaminimo eigoje gausis cidonijų tyrės),
• citrinos sultys (500 g tyrės - 2 v. š. sulčių, bet bėra būtina);
• prieskoniai (vanilė, cinamonas, citrinos, apelsino žievelės ar net juodieji pipirai ir t. t., bet nebūtina, nes ir taip cidonijos aromatingos).

Cidonijas gerai nuplauti (būna net tokiu pūkeliu pasidengusios), nulupti, supjaustyti ketvirčiais, išimti sėklas. Užpilti vandeniu ir virti 30-40 min. (gali prireikti ir valandos), kol suminkštėja (cidonijos gražiai parausta). Vandenį nupilti. Išvirusias cidonijas pertrinti per sietelį ar virtuviniu kombainu. Pamatuoti tyrės kiekį (g ar ml - gaunasi panašiai). Pamatuoti tiek pat cukraus, kurį su tyre pilti į nesvylantį, storu dugnu puodą ir virti 1-1½ val. ant nedidelės ugnies vis pamaišant iki "Raudonosios jūros" efekto, t. y. perskyrus masę šaukštu, ji atgal turi nebesueiti (o jei labai nėra kantrybės iki sūrio, tai pavirus bent kokį gerą pusvalandį, supilstyti į iškaitintus stiklainėlius ir bus nuostabus džemas).

Kepimo skardą iškloti kepimo popieriumi, krauti cidonijų masę ir gražiai išlyginti (storis neturėtų būti daugiau 3 cm). Galima krauti ir į silikonines keksiukų formeles. Atvėsinti. Tada dar 1 val. džiovinti 50-65 °C temperatūros orkaitėje (man net ir be to džiovinimo visiškai atvėsusi masė buvo pjaustoma; dalį dar džiovinau ilgiau ant radiatoriaus, tai supjausčius gavosi tokie kaip saldainiukai - paviršius kiek pasicukravęs, kietesnis nei viduje). Atvėsinus vynioti į kepimo popierių, dėti į užspaudžiamą maišelį ir šaldytuve galima laikyti iki metų. Skanaus!

P. S. prie cidonijų sūrio (ar pastos/džemo) labai rekomenduojamas brandintas avių pieno sūris Manchego. Specialiai ieškojau ir didžiam nustebimui radau! Kaina nemenka... Aišku, susivalgė skaniai, bet kad būčiau nukritus nuo kėdės dėl super duper būtent to sūrio derėjimo su cidonijų sūriu, tai negaliu pasakyti. Sėkmingai tiktų ir kitokie brandinti sūriai, kad ir koks nors mūsų Prūsija ar švelnesnis parmezano tipo sūris.

REZULTATAS